Kai stengiesi neišnykti, visad bandai palikti pėdsaką. Kam didelis, kam mažas. Visgi nereikia net didelių, kai tos akys pasižiūri į Tave. Tiesiai į vidų. Parodo, jog esi nusipelnęs ir gali drąsiai žingsniuoti toliau. Neapsakomai geras jausmas matyti gero žmogaus geras akis. Taip pat malonu, kaip ir pilnatvės kupinos akys patylomis stebinčios Tave. Tas jausmas, kai kažkada ir kažkas pripažįsta kitą žmogų sau lygiu...
'Nuotraukose įamžinti veidai byloja šviesą.Niekas net neįtars – tamsa. Viduj tik sumišimas ir pyktis. Kodėl ten nebuvau? Kai manęs reikėjo, kai patylom, o ne atvirai kentėjau. Kur mano laimė. Ten pat, kur ir Tu. Nes niekad neįmanoma pamiršt ir pavasario neprijungt. Tuomkart žadėjo tylą, o davė gaudesį. Tuomkart atmink mane garsiai sau tyliai viduj. Atmink tai, ką matei tada, kai buvo tyla. Atmink tai, ką jautei, kai buvo tyla. Atmink tik tai, ką girdėjai, kai buvo tyla. Suspausk tvirtai tarp delnų. Paskutinįkart paliesk. Įkvėpk. Giliai. To paties, ką kažkada vadinai savo gyvenimu. Ar dar iš tikrųjų esi čia? Lemtie, dar nevalgyk. Kerštas valgomas šaltas. Kaip Tavo širdis. Akmuo po kaklu. Skęstu. Laimės prisigėręs vaikas.'
Kai išeinu aš, ateina Jis.
'Nuotraukose įamžinti veidai byloja šviesą.Niekas net neįtars – tamsa. Viduj tik sumišimas ir pyktis. Kodėl ten nebuvau? Kai manęs reikėjo, kai patylom, o ne atvirai kentėjau. Kur mano laimė. Ten pat, kur ir Tu. Nes niekad neįmanoma pamiršt ir pavasario neprijungt. Tuomkart žadėjo tylą, o davė gaudesį. Tuomkart atmink mane garsiai sau tyliai viduj. Atmink tai, ką matei tada, kai buvo tyla. Atmink tai, ką jautei, kai buvo tyla. Atmink tik tai, ką girdėjai, kai buvo tyla. Suspausk tvirtai tarp delnų. Paskutinįkart paliesk. Įkvėpk. Giliai. To paties, ką kažkada vadinai savo gyvenimu. Ar dar iš tikrųjų esi čia? Lemtie, dar nevalgyk. Kerštas valgomas šaltas. Kaip Tavo širdis. Akmuo po kaklu. Skęstu. Laimės prisigėręs vaikas.'
Kai išeinu aš, ateina Jis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą