Dar viena šizofrenijos ir minčių užkaborių narstymo naktis. Visiška savidestrukcija. Kraipai kraipai žmogus galvą ir niekaip nesupranti kaip gali taip nutikti.
Kaip šiandien atsimenu. Lyg kas pjautų iš vidaus. Lėtai. Kaip kokia skausminga lėtinė liga. Kaip pastovus alkūnės nervo sumušimo skausmas. Tik viduj. Ne fiziškai. Viskas atrodo kaip vienas didelis chaoso rutulys. Nebesugebi įžvelgti saulės, kai ji Tau tiesiai į veidą šviečia. Aklas. Ir kenti vienas pats, dar labiau ėdi save. Kiekvienas žino tą spygliuotos vielos jausmą. Retas kuris šneka ir patiki savo širdį kitam. Tai kartu ir neteisinga, ir velniškai smagu. Tuomet išmoksti valdyti spygliuotą vielą savyje. Sunku, neskanu, nes kartu, bet privalu. Kiekvienas turim ir kiekvienas žinom.
Ir atėjus momentui, kurio nesitikėjai, nesugebi nieko doro pasakyt. O iš tikrųjų pats viską supranti, nes prieš dvi dienas tą patį pragarą ėjai. O ką man daryt, jei šiandien taip?
Padariau žele tortą kovo 11 proga. Tau bus gabalas didžiausias. Deal?
AtsakytiPanaikinti