2013 m. kovo 24 d., sekmadienis

Guns. Razors. Knives.



“- Do You think this feeling could last forever?
- You mean like forever, forever, forever, forever? Sure.
- God, I hope so.
- Me too.”
Exactly the opposite. Right now. Exactly.
Žmogus paliktas tik sau. Bando keliauti. Tuščiai eina ir brenda. Brūzgynai būtų bent jau gamta. Nors oda lygiai taip pat sudraskyta. Nesitiki, o pakeliui vis randa žiedą. Ji palikus. Jos darbas. Būtina sekti toliau. Kiekvieną ašarą į stiklinę talpą. Sako, gelbėja atvirumas. O niekas nepriima. Ten tik sūrus vanduo. Kaip ir viskas aplinkui mus – atsiranda greitai, bet išeina per daug lėtai. Niekad neišeina. Sek ir toliau teisk. Už kiekvieną darbą, žodį ir poelgį. Bausk sidabro giljotina. Kiekvieną dieną po gabalą odos. Išplėšk ir per ilgus metus įpratusį dirbti ir kęsti raumenį. Apsipilk savo paties vidum. Tada suprasi, koks esi kartus. Tik tiek ir skiria. Vienas žingsnis į šoną ir Tu jau žudai. Valgai žalią mėsą dantim atkandęs. Nepraėjus akimirkai nori sugrįžti. Atgal niekas nepriima. Žalos neištaisysi. Čia ne viešbutis.
One of these days I’m gonna base jump without a parachute.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą