Pusė lapo.

Šiandien vėjas taip negailestingai talžo trapius snaigių kūnus. Ir jos vis tiek nepalūžta. Taip jos suteikia išlikimo prasmę, bet ne sau pačioms, o mums. Juk jos mus kanda ir bando pašauti visomis išgalėmis. Tačiau žmonės niekada nesupras tokio dalyko, numos ranka tardami labai reikšmingus žodžius: 'Bjaurus oras... Kaip reiks mašiną paskui atsikast?'. Prasmė.
Pradėjau gyventi tyliai, kaip ir pati žiema. Rėkauju tai, ką nori girdėti kiti, bet atėjus nakčiai vienas susisuku į tamsiausią savo sielos kampą. O ten visąlaik gera grįžti. Tai panašu į vidury tamsos stovintį apleistą devynaukštį, kur vienam lange labai blankiai šviečia paskutiniai žvakės likučiai. Netgi pradedu galvoti, jog reiktų kažkada išlipti iš to namo paskutinio aukšto ir pagaliau įveikti save, pradėti nuo nulio, kaip nuo gimimo. Tačiau kiek tai realu padaryti bet kuriam planetos žmogui? Greičiau toliau sėdėsiu apsikabinęs savo inkarus, kol kažkas išdrįs ateiti nuogas kaip beržas ir pabandys kalbėti su manimi. Ta diena bus ypatinga ir ji vėl pradings, kaip pradingsta viskas, kas man kažkada buvo varomoji jėga, kas buvo mano gyvenimas ar tik jo dalis... Visi jūs pradingote, todėl ir gyvenu savo paslapties kambarėlyje, kad niekas daugiau man neteiktų vilties. Juk tik ji ir neša didžiausią gyvenimo skausmą.
Aš irgi bijau, net labai, bet šypsausi ar stengiuosi šypsotis.
Pasileisk šitai, kai baigsi skaityti.