Ir net visagalis vėjas
Neberodo savo dantų.
Aš stovėjau, stebėjau
Kaip snaigės juodos
Krito ant Tavo pečių.
Katės merkė savo akis,
Bet netikėjau jomis:
Laukiau, ką pasakys širdis.
Sankryžos degė raudonai,
Rajonuos siautė audra.
Kodėl Tu dar čia?
Dūmai sukos begaliniu ratu,
Miesto pačiam vidury
Be sienų pilkų.
Sugriaudėjo šauksmas tyloj
Ir vienatvė padarė:
Paleido, bet ne mus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą